Trakų r. Lentvario pradinė mokykla

Pasaulis jo delne, o lagaminas – visada paruoštas!

  • Paskelbė : Rasa Jakubauskienė
  • Paskelbta: 2026-10-19
  • Kategorija: Renginiai

Lentvario pradinėje mokykloje viešėjo keliautojas ir žurnalistas Orijus Gasanovas. Į susitikimą jį pakvietė „Jaunųjų žurnalistų“ būrelio vaikai, kurie svečiui parengė daugybę klausimų. Dvi valandas trukęs pokalbis buvo gyvas ir įvairus: kalbėta apie žurnalisto darbą, keliones, neįprastus susitikimus, pavojingas situacijas, skirtingų šalių papročius ir paprastus dalykus, padedančius džiaugtis gyvenimu. Kviečiame „Trakų žemės“ skaitytojus paskaityti jaunųjų žurnalistų interviu su garsiu keliautoju ir žurnalistu.

„Dirbu kelis darbus, bet svarbiausia – daryti tai, kas patinka“

Pradėkime nuo jūsų kasdienybės: daugelis jus pažįsta kaip kelionių žurnalistą, tačiau jūsų veikla, regis, kur kas platesnė...

Esu žurnalistas Orijus Gasanovas. Dabar daugelis mane pažįsta kaip kelionių žurnalistą, tačiau iš tiesų dirbu įvairius žurnalistinius darbus. Šiuo metu kuriu kelias televizijos laidas: „Orijaus kelionės“ pasakoja apie užsienio šalis, o „(Ne)emigrantai“ – apie lietuvius, gyvenančius svetur. Vienoje laidoje daugiau dėmesio skiriama pasaulio šalims, kitoje – žmonėms. Mano darbas – daug keliauti, o grįžus į Lietuvą parodyti žiūrovams tai, ką pamačiau.

Kada prasidėjo „Orijaus kelionės“ ir kaip ilgai ši istorija jau tęsiasi?

Laida pradėta rodyti 2019 metų lapkritį. Dabar filmuojame jau aštuntą sezoną – vadinasi, keliaujame septynerius metus ir prasidėjo aštuntieji. Laida rodoma be pertraukų, kiekvieną trečiadienį.

O kita laida – „(Ne)emigrantai“ – pasakoja apie lietuvius, gyvenančius svetur. Kaip gimė ši idėja ir kiek metų jau keliaujate susitikti su tautiečiais užsienyje?

Su šia laida pas lietuvius į užsienį keliauju nuo 2011 metų. Tuo metu Lietuvoje buvo didelė ekonominė krizė, daug žmonių išvyko svetur užsidirbti. Tuomet ir kilo mintis kurti laidą apie lietuvius, kurie gyvena kitose šalyse. Ji rodoma iki šiol.

Televizijos laidos užima nemažai laiko, bet užsiminėte, kad veiklos turite ir daugiau. Kokia ji?

Taip. Uždirbu ir iš socialinių tinklų. Mėgstamiausias mano socialinis tinklas – „Instagram“, kuriame rodau savo gyvenimą, darbus ir kitus dalykus. Iš socialinių tinklų kartais galima uždirbti daugiau nei iš žurnalistikos. Lietuvoje žurnalistų atlyginimai nėra labai dideli: jie gali būti mažesni net už prekybos centro kasininkų atlyginimus. Dažnai žurnalistai dirba kelis darbus. Dirbdamas keliose vietose žmogus gali uždirbti apie 2 000 eurų, o dirbdamas vieną – dažniausiai apie 1 000–1 500 eurų. Žmonės kartais mano, kad kuo daugiau žiūrovų žiūri laidą, tuo daugiau uždirba jos žurnalistas, tačiau tai nėra taip paprasta. Reikia atskirti žurnalistą nuo laidų vedėjo. Pavyzdžiui, žmogus, vedantis pramoginę laidą, nebūtinai yra žurnalistas. Žurnalistai rengia reportažus ir dirba televizijoje, naujienų portaluose, laikraščiuose, žurnaluose ar radijuje.

Kalbėdamas apie darbą, palietėte ir uždarbio klausimą. Ką jūs, remdamasis savo patirtimi, patartumėte jauniems žmonėms, kurie dar tik svarsto, kokią profesiją pasirinkti?

Niekada nesirinkite darbo vien pagal pinigus. Rinkitės tai, kas jums patinka. Nuoširdžiai laimingas nebūsite vien dėl to, kad daug uždirbate. Jei mėgstate mokyti, galite būti laimingi dirbdami mokytoju. Jei patinka kompiuteriniai žaidimai, galbūt iš to pavyks uždirbti. Jei mėgstate siūti sukneles ar gaminti maistą, galite tapti puikiais kūrėjais ar šefais. Darbas užima didelę gyvenimo dalį – dažnai jame praleidžiame aštuonias valandas per dieną, kartais net daugiau laiko nei su šeima. Jei darbas nepatinka, žmogus gali tapti nelaimingas. Pinigai nėra laimė. Tai mano, daug keliavusio ir daug žmonių kalbinusio žmogaus nuomonė; nebūtinai visi su ja sutiks. Pats dirbu maždaug keturis darbus, kad užsidirbčiau pakankamai.

Nuo mokyklos laikų – iki kelionių po pasaulį

Šiandien susitikome Lentvario pradinėje mokykloje. Kaip atvykote čia iš Vilniaus ir ar su šia vieta jus sieja kokia nors senesnė istorija?

Atvykau iš Vilniaus traukiniu. Geležinkelio stotyje mane pasitiko jūsų būrelio vadovė Rasa (Jakubauskienė, – red. past.), kurią pažįstu nuo mokyklos laikų. Mums tuomet buvo maždaug trylika ar keturiolika metų.

Paminėjote, kad Rasą pažįstate dar nuo mokyklos laikų. Ar jau tada, būdamas mokinys, domėjotės žurnalistika ir kūrėte pirmuosius tekstus?

Žurnalistu pradėjau būti maždaug vienuolikos. Su Rasa rašėme straipsnius į Lietuvos moksleivių laikraštį „Mokyklos frontas“, kuris buvo nemokamai dalijamas mokyklose. Gal už straipsnius gaudavome pinigų, gal dovanų – tiksliai nebeprisimenu, bet mums buvo smagu. Kartais traukiniu važiuodavome į Kauną, keliadavome į kitas vietas, renginius.

Per tiek metų esate sutikęs daugybę skirtingų žmonių ir išgirdęs pačių netikėčiausių istorijų. Koks pašnekovas ar pokalbis jums iki šiol atrodo vienas keisčiausių?

Esu kalbinęs moterį, kuri valgė smėlį – smėlį ji valgydavo pusryčiams, pietums ir vakarienei. Daug metų dirbau žurnale, kuriame mano sritis buvo neįprasti žmonės ir keistos istorijos. Yra tekę kalbinti daugybę įdomių pašnekovų, nors kai kurios temos vaikams dar galėtų būti per ankstyvos.

Pakistanas: ginkluota apsauga ir kalnuose gyvenanti tauta

Keliaujate po daugybę šalių, o visai neseniai lankėtės Pakistane. Kas paskatino rinktis būtent šią šalį ir kokį įspūdį ji jums paliko?

Prieš kelias dienas grįžau iš Paryžiaus, o prieš tai lankiausi Pakistane – vienoje keisčiausių šalių, kokias esu matęs. Lietuvoje yra daug pakistaniečių, dirbančių taksi vairuotojais, statybose ir kitur. Norėjau pamatyti, iš kokios aplinkos jie atvyksta ir koks yra jų kraštas.

Pasakojate apie Pakistaną kaip apie labai savitą šalį, tačiau kai kurios jo vietovės garsėja ir saugumo iššūkiais. Ar šioje kelionėje teko pajusti tikrą pavojų ir kaip atrodė jūsų apsauga?

Kai kuriose teritorijose buvo labai nesaugu. Mus lydėjo ginkluoti policininkai su automatais, o keturi apsauginiai – du priekyje ir du iš paskos – saugojo mane pavojingoje zonoje. Netoli Afganistano esantis Pešavaro miestas garsėja teroristiniais išpuoliais. Ten turistams gali grėsti pagrobimai ar apiplėšimai, o savižudžių išpuoliai kelia didelį pavojų. Šios kelionės vaizdus planavau parodyti „YouTube“ ir televizijoje lapkritį.

Kelionėse tenka pamatyti labai skirtingą gamtą – nuo pakrančių iki aukštų kalnų. Jei reikėtų rinktis, kas jums artimiau: jūra ar kalnai? Ar laikui bėgant šis pasirinkimas pasikeitė?

Anksčiau būčiau rinkęsis tik jūrą, bet kuo daugiau laiko praleidžiu kalnuose, tuo labiau suprantu jų žavesį. Pakistane buvau daug kalnuose, taip pat aplankiau kalašų tautą. Tai žmonės, gyvenantys gana atskirai kalnuose, turintys savitą religiją ir papročius. Jų tikėjimas skiriasi nuo daugumos Pakistano gyventojų musulmonų tikėjimo. Kalašai savo dievybę sieja su kalnais – aplinka, kurioje gyvena.

Kokie kalašų papročiai jums paliko didžiausią įspūdį, o gal net privertė susimąstyti apie žmonių gyvenimo skirtumus?

Jų tradiciniai drabužiai labai spalvingi, primenantys tautinius kostiumus. Tačiau mane nustebino ir moterų padėtis. Kai kurios taisyklės joms yra labai nelygios: pasak mano kolegos, moterys negali namuose maudytis ar skalbti drabužių – jos turi eiti prie upelio ir ten skalbti visos šeimos drabužius bei pačios maudytis. Vyrai, jei namuose yra dušas, gali juo naudotis. Tai vienas iš pavyzdžių, parodančių, kiek pasaulyje dar yra neteisybės.

Pavojingi nuotykiai ir vagysčių pamokos

Per keliones tikriausiai sukaupėte tiek istorijų, kad išrinkti vieną būtų nelengva. Koks įvykis jums labiausiai įstrigo – galbūt dėl patirto pavojaus, netikėtumo ar stiprių emocijų?

Įsimintinų įvykių buvo daug – ir pavojingų, ir juokingų. Buvimas netoli Afganistano sienos tikrai įsiminė, nes ten iš tiesų buvo rizikinga. Kai tau nuolat primena, kur negalima eiti ir ko negalima daryti, jauti įtampą, kurią turi išmokti suvaldyti.

Kelionės ne visada būna vien gražūs vaizdai ir malonūs susitikimai. Ar yra tekę pačiam patekti į situaciją, kai buvote užpultas ar jums iškilo grėsmė?

Brazilijoje mane buvo užpuolę. Esu mokytas, kaip elgtis gatvėje, kai kas nors grasina ar bando apiplėšti. Tokiu atveju reakcija turėtų būti šalta ir pakankamai griežta, nereikėtų parodyti išgąsčio. Tačiau tai sunku, ypač jei žmogui grasina peiliu. Keliaudamas išmoksti ir daug praktinių dalykų, pavyzdžiui, kaip veikia kišenvagiai.

Užsiminėte, kad keliaudamas išmokote atpažinti ir kišenvagių naudojamus triukus. Į kokius ženklus žmogui verta atkreipti dėmesį, kad minioje ar viešajame transporte apsaugotų savo daiktus?

Kišenvagis gali tyčia paliesti žmogų vienoje vietoje, kad jo dėmesys nukryptų kitur. Tuo metu jis gali ištraukti telefoną iš galinės kišenės ar pavogti kitą daiktą. Jei minioje ar autobuse kažkas jus keistai liečia, verta patikrinti savo daiktus ir atkreipti dėmesį į aplinką.

Net ir būnant atsargiam ne visada pavyksta išvengti nemalonių situacijų. Ar jums pačiam yra tekę nukentėti nuo vagių, ir kuri tokia patirtis buvo skaudžiausia?

Taip, kelis kartus. Sunkiausia vagystė nutiko Londone, kai po filmavimo su operatoriumi vakarieniavome lauko restorane. Buvo rugpjūtis, karšta, o mūsų kuprinės su filmavimo įranga buvo padėtos po stalu. Savo daiktus saugojau, todėl manęs neapvogė, bet operatoriaus kuprinę pavogė. Mačiau žmogų, kuris prie mūsų stalo pasilenkė, ir maniau, kad jam tiesiog karšta. Iš tiesų jis tuo metu traukė kuprinę. Dingo fotoaparatai, vaizdo įranga ir medžiaga; nuostolis siekė apie 30 tūkstančių eurų. Vagies taip ir nerado.

Po tokio brangaus praradimo turbūt tenka kitaip galvoti apie saugumą. Kokių priemonių dabar imatės, kad apsaugotumėte filmavimo įrangą, dokumentus ir kitus svarbius daiktus?

Po šio įvykio kuprinėse ir krepšiuose laikome sekimo įrenginius, pavyzdžiui, „AirTag“, taip pat naudojame kitus apsaugos būdus. Pasą ir asmens tapatybės kortelę taip pat laikau skirtingose vietose, kad praradęs vieną dokumentą turėčiau kitą. Vis dėlto viskam pasiruošti neįmanoma – kartais nutinka visai kas kita, nei tikėjaisi.

Šalių įvairovė, gražiausi vaizdai ir kelionių patarimai

Nors pasakojote ir apie pavojingas situacijas, kelionės, matyt, suteikia daug gražių akimirkų. Kas jums jose teikia daugiausia džiaugsmo ir leidžia pajusti, kad visa tai verta patirti?

Ne tik pavojingi įvykiai įsimena. Pasaulyje yra daugybė gražių dalykų. Aš labai vertinu nemokamas pramogas, ypač saulėtekius ir saulėlydžius. Saulėlydį dažniausiai gali pamatyti vakare, o saulėtekiui vasarą kartais tenka keltis apie ketvirtą ryto. Tačiau tokie vaizdai suteikia daug pozityvumo ir geros energijos. Rekomenduoju išmokti džiaugtis paprastais dalykais. Ir grožis priklauso nuo nuotaikos bei žmonių, su kuriais tą akimirką esi.

Atrodo, Azija jums ypač artima, o aplankytų šalių sąrašas labai ilgas. Kuriose Azijos valstybėse jau esate buvęs ir kuo šis pasaulio regionas jus taip traukia?

Esu buvęs Indonezijoje, Balio saloje, Japonijoje, Kinijoje, Makao, Taivane, Pietų Korėjoje, Singapūre, Malaizijoje ir kitur. Azija man labai patinka. Taip pat mėgstu Pietų Ameriką. Šių regionų žmonės kartais gali atrodyti panašūs, o vienas privalumų – daug kur keliauti palyginti pigu. Azijoje man atrodo saugiau, o kai kuriose Pietų Amerikos vietose reikia būti atsargesniam.

Ne kiekvienas gali iškart leistis į tolimą ir brangią kelionę, tačiau pradėti norisi visiems. Kokias kryptis rekomenduotumėte žmogui, kuris dar tik pradeda pažinti pasaulį, o kur siūlytumėte vykti jau daugiau patirties turintiems keliautojams?

Nebūtina iškart skristi labai toli. Galima nuvykti į Latviją ar Lenkiją. Man, pavyzdžiui, labai patinka Varšuva – didelis miestas, kuriame yra daug ką veikti ir pamatyti. O tiems, kurie jau daug keliavo, rekomenduočiau Pietų Afrikos Respubliką, ypač Keiptauną. Man tai vienas gražiausių pasaulio miestų: aplink vandenynas, netoliese gyvena pingvinai, yra gražių paplūdimių ir vynuogynų. Keiptaunas yra pačiuose Afrikos pietuose. Nuo praėjusių metų Lietuvos piliečiams keliaujant į Pietų Afrikos Respubliką vizos nebereikia.

Jūsų kelionių geografija įspūdinga, o laidos leidžia nuolat atrasti naujas vietas. Ar skaičiuojate, kiek pasaulio šalių jau esate aplankęs, ir koks tas skaičius šiandien būtų?

Daugiau nei šimtą. Tiksliai nepasakyčiau – gal 110, 112 ar 115, nes seniai skaičiavau ir keliaudamas nuolat skaičiaus neseku.

Net ir aplankius daugiau nei šimtą šalių, pasaulyje tikrai lieka vietų, kurios dar laukia. Kokios kryptys šiuo metu yra jūsų svajonių sąraše?

Norėčiau aplankyti Argentiną ir Čilę, abi jos yra Pietų Amerikoje. Galbūt pavyks nuvykti jau kitą mėnesį.

Atrodo, kelionėms pasiruošti galite kone bet kurią akimirką, o kuprinė lydi jus nuo mokyklos laikų. Kokius daiktus visada turite su savimi ir be ko sunkiai įsivaizduotumėte savo keliones?

Taip, tiesa, su kuprine vaikštau visur nuo mokyklos laikų. Joje turiu kompiuterį, akinius nuo saulės, vaistinėlę, vandens, ausines, užrašų knygelę, įvairių smulkmenų ir kelionių prisiminimų. Kompiuteris keliauja su manimi po visą pasaulį, o mobili technika padeda rengti reportažus. Turiu ir Pakistano, iš kur neseniai grįžau, rupijų. Smulkius pinigus patogu turėti arbatpinigiams, nes kai kur geriau neparodyti, kad turi daugiau pinigų. Tūkstantis Pakistano rupijų yra maždaug trys eurai; kai kuriems vietiniams darbuotojams net ir tokia suma gali būti didelis arbatpinigis. Kuprinėje laikau ir viešbučių paliktus atvirukus. Vieną parsivežiau iš Honkongo, kur apsistojau prieš metus.

Planuojant kelionę dažnas pirmiausia žiūri į viešbučio žvaigždutes ir tikisi, kad kuo jų daugiau, tuo geriau. Ar tikrai penkių žvaigždučių viešbutis visada bus geriausias pasirinkimas?

Ne. Žvaigždutės nurodo tam tikrą viešbučio standartą ir reikalavimus, bet nebūtinai reiškia, kad jis bus jums patogiausias. Penkių žvaigždučių viešbutis turi turėti įvairių dalykų, pavyzdžiui, konferencijų ar sporto salę, kurių keliautojui gali visai nereikėti. Trijų žvaigždučių viešbutis gali būti naujesnis, jaukesnis, stovėti prie jūros ir turėti gražesnį vaizdą nei senas, nusidėvėjęs penkių žvaigždučių viešbutis. Rinkitės pagal savo poreikius, o ne vien pagal žvaigždutes.

Kadangi keliaujate ne tik savo malonumui, bet ir ruošiate laidas žiūrovams, kryptį tenka rinktis apgalvotai. Kaip nusprendžiate, į kurią šalį vykti filmuoti ir į ką pirmiausia atsižvelgiate planuodamas kelionę?

„Orijaus keliones“ galiu planuoti gana savarankiškai. Laidos biudžetas nėra didelis, todėl teoriškai turėčiau daugiausia keliauti po Europą ekonomiškai, tačiau stengiuosi iš jo išspausti maksimumą ir kartais keliauju už savo honoraro dalį, kad žiūrovams galėčiau parodyti daugiau. Žiūriu, kur yra tiesioginių skrydžių iš Lietuvos, kur tuo metu prasideda sezonas, kur vyksta įdomūs dalykai ar kryptis tampa madinga. Taip išpopuliarėjo, pavyzdžiui, Balis, Meksikos Kankūnas, o pastaruoju metu – Bario apylinkės Italijoje. Taip pat seku skrydžių akcijas ir orus. Į Pakistaną vykau spalį, nes tuo metu ten tinkamas sezonas, o pažįstami buvo pasakoję apie įdomią patirtį. Vis dėlto prieš kelionę svarbu įvertinti saugumą – kai kurios valstybės įtrauktos į šalis, į kurias keliauti nerekomenduojama.

Aplankėte labai skirtingų kraštų – nuo didmiesčių iki laukinės gamtos. Ar turite vieną šalį, kuri jums patiko labiausiai, ar kiekviena jų žavi dėl skirtingų priežasčių?

Vienos mėgstamiausios šalies neturiu. Man labai patinka Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kenija, Meksika ir Kolumbija. Jos labai skirtingos. Kenija ypač įsiminė dėl gyvūnų. Iš sostinės Nairobio skridome mažais lėktuvais į vietas, kur gyvūnai gyvena gamtoje. Pirmiausia pamatėme babūnus ir upėje gulintį begemotą. Iš pradžių maniau, kad jis ilsisi, tačiau paaiškėjo, jog jis seniai negyvas, o jo kūnu maitinosi krokodilai. Gamtoje kartais vyksta dalykų, kurie iš arti atrodo visai kitaip, nei įsivaizduoji.

Jau minėjote, kad Kenijos gamta paliko stiprų įspūdį. Kokį dar gyvūnų elgesį ar gamtos vaizdą ten pamatėte, kuris iki šiol išliko atmintyje?

Mačiau, kaip gepardai sumedžiojo antilopę. Iš pradžių atrodė, kad jie ramiai valgo savo grobį, bet atbėgo hiena, o paskui – dar daug hienų. Jos apsupo grobį, o gepardai pasitraukė ir paliko antilopę. Buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai elgiasi gyvūnai ir kaip veikia jų pasaulis. Tai buvo labai stiprus, nors ir nemalonus reginys.

Kelionės labai skiriasi ne tik įspūdžiais, bet ir kainomis. Kurios iš jūsų aplankytų vietų pasirodė pačios brangiausios ir kur keliautojui reikėtų būti pasiruošusiam didesnėms išlaidoms?

Pagal oficialius skaičiavimus, vienas brangiausių miestų, kuriuose esu buvęs, yra Honkongas. Man pačiam labai brangi pasirodė ir Šveicarija.

Keliaujant į nepažįstamas vietas lengva prarasti orientaciją, ypač jei aplinka visiškai svetima. Ar jums yra tekę rimtai pasiklysti, kai nebežinojote, kur eiti ar kaip rasti kelią?

Gatvėje gal esu pasiklydęs, bet taip, kad reikėtų ieškoti pagalbos, – ne. Miškuose paprastai nevaikštau vienas, o jei tenka vykti į atokesnes vietas, mane lydi vietiniai žmonės.

Neįprastas darbas ir kasdienybė

Jūsų darbe, regis, įprastos dienos beveik nebūna: viena savaitė gali būti visiškai kitokia nei kita. Kas jums pačiam yra įdomiausia ir išskirtiniausia dirbant kelionių žurnalistu?

Beveik kiekvieną savaitę atsiduriu kitoje pasaulio vietoje. Tai veikia ir psichologiją: nežinau, kaip jausčiausi, jei staiga nebegalėčiau keliauti. Vieną dieną galiu būti Pakistane, pavojingoje vietoje, kur gaminami ginklai, o po kelių dienų – Paryžiuje, tarp žinomų žmonių ir influencerių. Prieš savaitę buvau netoli Afganistano, o šeštadienį – dainininkės Céline Dion koncerte Paryžiuje. Tokie kontrastai ir yra viena įdomiausių mano darbo dalių.

Dabar kelionės tapusios neatsiejama jūsų darbo dalimi, tačiau karjeros pradžioje viskas galėjo atrodyti kitaip. Ar nuo pat pradžių svajojote tapti kelionių žurnalistu, ar į šią sritį atvedė aplinkybės?

Ne. Pirmiausia pasirinkau žurnalistiką, o kelionių žurnalistu tapau susiklosčius aplinkybėms. Su Rasa (Jakubauskiene, – red. past.) susipažinome dar jaunystėje. Ji dirbo radijo stotyje M1 ir skaitė žinias, o aš dirbau ZIP FM, vedžiau rytinę laidą. Vėliau dirbau žurnale, kur mane siųsdavo į keliones, pradėjau kurti laidą apie emigrantus, o paskui atsirado kelionių laida. Taip viskas susidėliojo. Nežinau, ar visą gyvenimą keliausiu, bet žurnalistu, manau, dirbsiu visą gyvenimą.

Kelionėse pažįstate ne tik žmones ir kultūras, bet ir vietos virtuvę. Kurių šalių ar regionų maistas jums skaniausias, o kokius patiekalus mielai rinktumėtės vėl ir vėl?

Man patinka Artimųjų Rytų virtuvė – daug daržovių, prieskonių ir skonių, bet nebūtinai labai aštrių. Mėgstu ir japonišką virtuvę. Europoje mano mėgstamiausia – itališka, nes makaronus ir picas galėčiau valgyti kasdien. Artimuosiuose Rytuose labai patinka tabulė – gaivios žalios salotos. Dubajuje taip pat galima rasti įvairių skanių patiekalų.

Kelionių laidose kartais tenka ragauti ir tai, ko namuose tikriausiai net nebandytume. Kokia maisto patirtis buvo pati nemaloniausia ar sunkiausiai įveikiama?

Esu ragavęs įvairių vabzdžių, net keptų tarakonų, tačiau jie man nebuvo patys šlykščiausi. Blogiausia, kai maistas gaminamas nešvariai. Mongolijoje filmavome pas šeimą, gyvenusią labai skurdžiomis sąlygomis moliniame name. Man davė arklio pieno, o indas buvo lipnus, aplink skraidė musės – buvo labai nemalonu. Honkonge taip pat teko paragauti gėrimo, po kurio skubėjau dezinfekuotis (juokias).

Keliaujant tenka bendrauti su žmonėmis, kurių kalbos nė kiek nemoki. Kokiomis užsienio kalbomis galite susikalbėti ir kaip išsisukate, kai žodžių nepakanka?

Angliškai kalbu, ispaniškai galiu susikalbėti sunkiai. Kinų kalbos nemoku, nors Kinijoje teko keliauti ir be vertėjo. Kelionėse svarbiausia nebijoti bendrauti. Galima parodyti gestais, pasinaudoti „Google Translate“ ar parodyti internete rastą paveikslėlį. Svarbiausia – mokėti išsisukti iš situacijos ir nebijoti kreiptis į žmones.

Esate nukeliavęs į daugybę pasaulio kampelių, net ir į labai šiaurines vietoves. Ar teko lankytis Antarktidoje, o jei ne – kokias atšiaurias ar atokias vietas jau esate pažinęs?

Antarktidoje nebuvau, bet esu lankęsis Svalbarde, salyne į šiaurę nuo Norvegijos. Ten gyvena baltosios meškos, todėl reikia būti atsargiems. Esu aplankęs Skandinavijos šalis, daug kartų buvęs Norvegijoje, o Kopenhaga man taip pat labai patinka. Kai kuriose Europos valstybėse dar nesu lankęsis.

Jūsų darbo ritmas labai intensyvus, todėl tikriausiai pasitaiko ir nuovargio, ir nuobodžių akimirkų. Ar yra buvę, kad televizijos laidoje tiesiog nebeišlaikėte akių atmerktų ir užmigote?

Galiu užmigti beveik bet kur. Kadangi dirbu daug darbų, nebesijaudinu dėl kiekvienos situacijos. Kartą dalyvavau vienoje televizijos laidoje ir ten užmigau, nes man buvo labai nuobodu (juokias).

Kelionėse susiduriate su įvairiais gyvūnais ir vabzdžiais, kurių Lietuvoje gal net nepamatytume. Ar yra tokių, kurių saugotės labiausiai, ir ar baimę labiau kelia jie patys, ar galimos ligos?

Labiau bijau ne pačių vabzdžių, o ligų, kuriomis jie gali užkrėsti. Pakistane man įkando uodas, todėl dar dvi savaites turėjau stebėti, ar nepasireikš dengės viruso simptomai. Tikėjausi, kad neužsikrėčiau.

Kelionių istorijos, muzika ir netikėti susitikimai

Viena kelionių prasmė – pamatyti, kaip skirtingai žmonės gyvena įvairiose pasaulio vietose. Kokių didžiausių kontrastų jums teko išvysti ir ar yra buvę susitikimų, kurie ypač įsiminė?

Taip, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kelionės tokios įdomios. Kartais tenka pamatyti didelį skurdą, o kartais – prabangą. Taip pat esu lankęsis Vatikane ir kalbinęs vienintelį lietuvį, turintį Vatikano pilietybę. Jis ten dirbo kunigu, o apie jį pasakojau laidoje „(Ne)emigrantai“.

Kelionės gali vykti ne tik lėktuvais ar automobiliais, bet ir vandeniu. Ar mėgstate keliauti laivais, ar esate išbandęs kruizus, o gal labiau pažįstami keltai ir trumpesnės kelionės jūra?

Kruiziniais laivais nesu plaukęs. Tačiau salų valstybėse, pavyzdžiui, Seišeliuose ar Maldyvuose, tenka plaukioti laivais. Esu keltu plaukęs iš Lietuvos į Švediją ir Vokietiją. Šeimoms rekomenduočiau išbandyti kelionę automobiliu iki Klaipėdos, tada keltu per naktį nuplaukti į kitą šalį ir ryte atvykti į kelionės tikslą.

Be kultūros, miestų ir gamtos, kelionėse kartais atsiranda vietos ir pramogoms. Ar mėgstate atrakcionų parkus bei amerikietiškus kalnelius, ar tokios pramogos labiau išbando jūsų drąsą?

Esu buvęs daugelyje atrakcionų parkų. Baisiausi amerikietiški kalneliai buvo Orlande, Jungtinėse Valstijose. Visą laiką važiavau užsimerkęs, todėl beveik nieko nemačiau (juokiasi).

Lėktuvas jums – kone kasdienio darbo dalis. Ar esate skaičiavęs, kiek kartų per metus pakylate į orą, ir kodėl skrydžių susidaro tiek daug?

Maždaug 140–160 kartų. Skrydžių skaičius greitai auga, nes kelionei į vieną šalį gali reikėti persėdimų. Pavyzdžiui, per dvi savaites, kai vykau į Pakistaną ir paskui į Paryžių, susidarė jau keli skrydžiai.

Kadangi dažnai keliaujate po pasaulį, tikriausiai kartais netikėtai išgirstate lietuviškai kalbant ir toli nuo namų. Ar dažnai užsienyje sutinkate tautiečių ir kuris toks susitikimas buvo linksmiausias?

Taip, lietuvių sutinku pačiose netikėčiausiose vietose. Juokingiausias susitikimas buvo Bankoke, Tailande. Ėjau per gatvę, kai vienas vyras su dviračiu mane pašaukė vardu. Jis pasakojo, kad vos prieš dešimt minučių telefonu kalbėjosi su vaikais, gyvenančiais Lietuvoje, ir jie tuo metu žiūrėjo mano laidą. O po kelių minučių jis netikėtai sutiko mane Bankoko gatvėje. Jis labai nustebo, o mes kartu nusifotografavome.

Kai kuriose vietose lankotės ne vieną ir ne du kartus, todėl jos tampa beveik pažįstamos kaip savos. Kuris miestas jums yra toks artimas ir kodėl į jį vis sugrįžtate?

Londonas. Esu ten buvęs maždaug penkiasdešimt kartų, nes ten gyvena didelė lietuvių bendruomenė, o aš kuriu laidą apie užsienyje gyvenančius lietuvius. Vien šiemet Londone lankiausi keturis kartus. Taip pat mėgstu muziką ir koncertus. Šiemet buvau Harry Styles koncerte – pasirodymas truko apie dvi su puse valandos.

Pokalbio pabaigai – apie drąsą ir patyčias

Koks buvote vaikystėje?

Mokykloje buvau labai liesas ir greitas. Iš manęs tyčiodavosi, todėl kartais tekdavo bėgti nuo tų, kurie norėdavo mane mušti. Manęs niekada nepagaudavo (juokiasi). Kartą mokyklos bėgimo varžybose finišavau pirmas. Kartais patyčios žmogų priverčia išmokti dalykų, bet tai nereiškia, kad patyčios yra gerai – niekas neturėtų būti verčiamas nuo kitų bėgti.

Pabaigai norisi grįžti prie šiandienos susitikimo su jaunaisiais žurnalistais. Ką labiausiai norėtumėte jiems palinkėti – tiek pradedant kurti tekstus ir kalbinti žmones, tiek renkantis savo kelią gyvenime?

Būkite smalsūs, klauskite ir nebijokite kalbėtis su žmonėmis. Kelionėse svarbu išmokti pastebėti ne tik didelius įvykius, bet ir paprastus dalykus – saulėtekį, naują skonį, netikėtą susitikimą. O rinkdamiesi profesiją pirmiausia galvokite, kas jums patinka. Jei darbas teiks džiaugsmą, bus daug lengviau būti laimingiems.

Autorius:
„Jaunųjų žurnalistų“ būrelio žurnalistai

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Naujienų archyvas